Gruodžio 15 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje vyko konferencija Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate keturiasdešimtmečiui paminėti. Konferenciją surengė Vilniaus arkivyskupija ir Lietuvos žydų bendruomenė. Įžanginėje kalboje kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiltai pasveikino garbingus konferencijos dalyvius bei svečius: apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą Peterį Stephaną Zurbriggeną, Izraelio ambasadorių Gary Koreną, Vilniaus ir Lietuvos vyriausiąjį rabiną Chaimą Burshteiną, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininką dr. Simoną Alperavičių. Konferenciją vesti padėjo LVK generalinis sekretorius mons. G. Grušas ir Vilniaus kunigų seminarijos rektorius kun. R. Šalaševičius. Konferencijoje taip pat dalyvavo vyskupai E. Bartulis ir J. Tunaitis, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, žydų bendruomenės nariai, visuomenės atstovai.

Įžangos žodyje kardinolas Audrys Juozas Bačkis sakė:

Sveikinu visus svečius, kurie priėmė Vilniaus arkivyskupijos ir Žydų bendruomenės kvietimą paminėti Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate, kurioje gvildenami Katalikų Bažnyčios santykiai su nekrikščionių religijomis, keturiasdešimtąsias metines. Dokumentas buvo paskelbtas popiežiaus Pauliaus VI 1965 m. spalio 28 dieną.

Šiek tiek užtrukome laukdami gražios progos, kad įvyktų susitikimas tarp Katalikų Bažnyčios ir Žydų bendruomenės atstovų, tačiau džiaugiuosi, kad jis įvyko ir mes visi drauge galime pažvelgti ne tik į šį istorinį dokumentą, bet ir į tai, kaip Katalikų Bažnyčia vertina dialogą su Žydų religija.

Norėčiau pacituoti deklaracijos Nostra aetate pagrindinius teiginius, kurie parodo Katalikų Bažnyčios teologinį požiūrį į santykius su žydų religija.

Vatikano II Susirinkimo tėvai primena apaštalo Pauliaus žodžius apie savo tautiečius, kuriems priklauso Sandora, Įstatymai ir pažadai, „kuriems priklauso protėviai ir iš kurių kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), Mergelės Marijos Sūnus. „Ji atmena, kad iš žydų tautos yra kilę apaštalai, Bažnyčios pamatai ir šulai, bei daugelis pirmųjų mokinių, skelbusių pasauliui Kristaus Evangeliją“. Tiek teologine, tiek ir istorine prasme mes, krikščionys, turime glaudesnius ryšius su žydų bendruomene, negu su bet kuria kita bendruomene.

Toliau Dekretas pabrėžia bendrą dvasinį palikimą šiais žodžiais: „Kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą, įgyjamą ypač biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais“.

Norėdamas galutinai pašalinti buvusius nesusipratimus, kurie aptemdė krikščionių ir žydų santykius, Dekretas patvirtina, kad „negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams“, kas įvykdyta Kristaus kančios metu. Yra duodamos aiškios nuorodos, kad aiškinant katekizmą ar sakant pamokslus „žydai tenebūna pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tas plauktų iš Šventojo Rašto“.

Šios trumpos Deklaracijos pastraipos atvėrė naują erą krikščionių ir judėjų tarpreliginiam dialogui, naujam supratimui ir bendravimui tarp mūsų religinių bendruomenių ir tarp pavienių žmonių.

Šv. Sosto įkurta komisija dėl religinių santykių su žydais dar 1974 m. išleido gaires ir pasiūlymus dėl Nostra aetate išsakytų principų praktiško įgyvendinimo teologiniame dialoge, liturgijoje, tikybos mokyme bei socialinėje veikloje. O per pastaruosius dešimtmečius tarptautinis žydų komitetas tarpreliginėms konsultacijoms ir Šventojo Sosto komisija tarpreliginiams santykiams su žydais surengė 18 susitikimų. Pastarasis įvyko 2004 m. Buenos Aires mieste. Teologinis dialogas nuolat tęsiasi iki šiol.

Bažnyčios mokymas negali būti atskirtas nuo gyvenimo. Vatikano II Susirinkimo tėvai gerai žinojo, kad praeityje, labai skirtingose kultūrinėse aplinkose, žydai buvo diskriminuojami, jų religinė laisvė ir civilinės teisės ribojamos. Tai sudėtingos ir dažnai skausmingos žydų ir krikščionių santykių istorijos puslapiai.

Nostra aetate neužmiršo tos istorinės perspektyvos ir sakė: „Bažnyčia, atmesdama visus bet kokių žmonių persekiojimus, atmindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų“.

Kai kas gal laukė dar aiškesnio holokausto, kai naciai norėjo sunaikinti žydų tautą, pasmerkimo. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Vatikano II Susirinkimas nesiekė ko nors pasmerkti, istoriškai įvertinti ar politiškai apibendrinti. Susirinkimo tėvų tikslas buvo nurodyti principus, kuriais reikia vadovautis, kad evangelinė meilė triumfuotų pasaulyje ir panašios tragedijos nesikartotų. Priminsiu, kad ir bedieviškas komunizmas, pareikalavęs daugybės aukų, nebuvo viešai Bažnyčios pasmerktas.

Popiežius Jonas Paulius II, kuris ypač savo jaunystėje glaudžiai draugavo su žydais, 1979 metais lankydamasis Auschwitzo lagerio vietoje, griežčiausiai atsiliepė apie tragiškąjį holokaustą. Visi prisimename popiežiaus apsilankymą Romos sinagogoje 1986 metais, kurio metu Jonas Paulius II vėl kalbėjo apie pamatinį neteisingumą ir nusikalstamumą ideologijos, milijonus nekaltų žmonių nuvedusios į mirtį.

Popiežius Benediktas XVI Kelno sinagogoje paliudijo, kad seks Jono Pauliaus II pavyzdžiu: „Reikia perduoti jaunimui vilties fakelą, kurį Dievas įteikė žydams ir krikščionims, kad niekad daugiau neįsivyrautų blogio jėgos ir kad Dievo padedamos būsimosios kartos galėtų kurti teisingesnį ir taikesnį pasaulį“. Bažnyčios ganytojų vedami ketiname siekti, kad būtų įveikti praeities prietarai, paniekos ir priešiškumo kalbos. Visa turi pasikeisti į didesnį abipusį supratimą ir pagarbą, bendradarbiavimą ir draugiškumą.

Kaip matome, Nostra aetate nuostatos pamažu įgyvendinamos. Vyksta nuolatinis teologinis dialogas, palydimas istorinių ir moralinių apmąstymų.

Šiandien kviečiu įdėmiau žvelgti į kasdienį mūsų bendradarbiavimą, kuriuo, kaip neseniai minint Nostra aetate 40-ąsias metines rašė popiežius Benediktas XVI, „krikščionys ir žydai drauge vis įtikinamiau liudys vieną Dievą ir skelbs Jo įsakymus, skatins gerbti žmogaus orumą ir šeimos teises bei kurs ateities kartoms teisingumu, susitaikymu ir taika paremtą pasaulį“.

Romoje Nostra aetate sukakties proga rabinas Angel Kreimanas, buvęs Pasaulio Sinagogų Tarybos viceprezidentas, viename duotųjų interviu gražiai pasakė, kad „neužtenka sakyti, jog krikščionys ir žydai yra draugai, reikia mums kartu kovoti su bendru priešu – šių dienų bedievybe, kuri reiškiasi terorizmu, sekuliarizmu, materializmu, rasizmu. Norime būti tauta su vienu Dievu ir kovoti su tuo pačiu priešu“.

Džiaugiuosi, kad žydų bendruomenės atstovai šiandien apsilankė mūsų namuose, ir nuoširdžiai linkiu, kad, pasisėmę išminties iš senosios biblinės tradicijos, rastume nuoširdžią bendrą kalbą, kad pranoktume šaltą toleranciją ir galėtume dalytis draugiškumo bei tikro pasitikėjimo patirtimi.

Po kardinolo kalbos konferencijos dalyviams buvo pademonstruotos skaidrės iš popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Šventąją Žemę.

Izraelio ambasadorius Latvijoje ir Lietuvoje Gary Korenas sveikinimo žodyje paminėjo Katalikų Bažnyčios santykių su žydais plėtojimo, ypač Jono Pauliaus II pontifikato metais, iškiliuosius momentus, taip pat Benedikto XVI parodytą pasiryžimą toliau eiti šiuo keliu. Pasak ambasadoriaus, Vatikano deklaracija Nostra aetate pradėta judėjų ir krikščionių santykių transformacija visame pasaulyje dar nėra iki galo įgyvendinta. Dėl ilgos krikščionių ir žydų sambūvio istorijos Lietuvoje Nostra aetate dar turėtų būti apmąstyta. Jis kvietė abi puses turėti vidinės tvirtybės įveikti tarpusavio sunkumus. Ambasadorius reiškė pasitikėjimą, kad antisemitizmo blogybės gali būti ištaisytos. Jis baigė kalbą palinkėdamas gražiai atšvęsti šiemet kalendoriškai sutampančias Chanukos ir Kalėdų šventes. Ambasadorius G. Korenas įteikė kardinolui A. J. Bačkiui Izraelio pašto kolekciją, išleistą Jono Pauliaus II lankymosi Šventojoje Žemėje proga.

Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas pradėjo ir baigė savo kalbą hebrajišku ramybės linkėjimu Šalom. Jis sakė, jog deklaracijos Nostra aetate paskelbimo metais studijavo filosofiją Romoje. Nuncijus prisiminė Vatikano II Susirinkimo metu buvusį „euforijos metą” ir susiejo tai su Šventosios Dvasios veikimu. Apaštališkasis nuncijus įžvelgė simbolinę reikšmę to, kad minėjimas vyksta Vilniuje, mieste, turinčiame unikalų genius loci, Lietuvos Jeruzalėje, kur gyveno ir mokė iškilusis Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas. Nuncijus taip pat pabrėžė būtinybę Šoa pamokas perteikti jaunimui.

Vilniaus ir Lietuvos vyriausiasis rabinas Chaimas Burshteinas pajuokavo neturįs asmeninių prisiminimų, nes jo amžius sutampa su minima sukaktimi. Priminęs išrinktosios tautos istoriją ir jos svetingą priėmimą Lietuvoje prieš šešis šimtmečius, rabinas pabrėžė, kad daugiau kaip milijonas litvakų kilmės žydų, pasklidusių pasaulyje, tebejaučia ryšį su Lietuvos žeme ir ją myli. Jis kalbėjo apie nepaprastai turtingą dvasinę žydų civilizaciją, ypač Vilniuje. Rabinas kreipėsi į visus, prašydamas padėti žydų bendruomenei atkurti buvusį dvasinį paveldą.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius iškėlė konferencijos reikšmę, pavadinęs ją „istorine galimybe”. Jis apžvelgė taip pat kitus krikščionių – žydų santykius nagrinėjusius dokumentus: Vatikano komisijos santykiams su judaizmu dokumentą „Mes atsimename: Šoa apmąstymas”, taip pat Lietuvos vyskupų laišką Atgailos ir atsiprašymo dienos Didžiojo 2000 jubiliejaus metais proga. Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko, Lietuvos vyskupų laiškas buvęs kiek pavėluotas, tačiau svarbu, kad jis nebuvo visuomenės atmestas. Dr. Alperavičius kalbėjo apie abipusius tiek žydų, tiek lietuvių turimus stereotipus, trukdančius suprasti vieniems kitus. Pasak jo, nuo seno pasėta antisemitizmo sėkla iki galo neišrauta. Ir tai yra ne tik žydų, bet ir Lietuvos problema. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas kritiškai atsiliepė apie ksenofobijos ir antisemitizmo apraiškas žiniasklaidoje, ypač „Respublikos” koncerno leidiniuose. Dr. Alperavičius baigė kalbą kvietimu drąsiai žiūrėti į ateitį. „Mus sieja dešimt Dievo įsakymų”, – sakė jis. Dr. Alperavičius kvietė visus ir asmeniškai kardinolą A.J. Bačkį į Chanukos šventę Vilniaus sinagogoje.

Lietuvos žydų bendruomenės valdybos ir tarybos narys prof. Izraelis Lempertas kvietė atvira širdimi pažvelgti į minėtus Bažnyčios dokumentus. Jis iškėlė lietuvių, nacių okupacijos metais gelbėjusių žydus, didvyriškumą. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Jis pareiškė norą, kad Lietuvos Bažnyčios hierarchai dažniau reaguotų į antisemitinius išpuolius, ypač žiniasklaidoje.

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro bendradarbis dr. Arūnas Streikus kalbėjo apie lietuvių ir žydų santykius ir Bažnyčią sovietų okupacijos metais. Pasak istoriko, sovietų ideologija stengėsi apskritai ištrinti holokaustą iš visuomenės atminties, taip pat eskaluoti tikrus ar tariamus dvasininkų kolaboravimo su nacių režimu atvejus. Pasak jo, sovietų vykdytas žydų kultūros bei kulto pastatų vietų naikinimas, taip pat holokausto nutylėjimas prisidėjo prie antijudaistinių prietarų, ypač penktajame ir šeštajame dešimtmetyje. Aštuntajame – devintajame dešimtmetyje prie geresnio tarpusavio supratimo prisidėjo bendradarbiavimas disidentinėje veikloje kovojant už sąžinės ir tikėjimo laisvę. Pasak A. Streikaus, katalikų pogrindžio spaudoje lietuvių ir žydų santykių refleksija nebuvo gausi. Tyrinėtojas išskyrė „Aušroje” Žuvinto slapyvardžiu publikuotą straipsnį, pagrįstą „dviejų genocidų” teorija. Straipsnis sulaukęs polemiško Tomo Venclovos ir Antano Terlecko atsako. Kaip naują lietuvių ir žydų santykio apmąstymo pavyzdį prelegentas paminėjo 1991 m. kun. Jono Lauriūno SJ prie paminklo žuvusiems žydams Linkmenyse pasakytą raginimą ne kaltinti vieniems kitus, bet branginti kančių atminimą.

„Bažnyčios žinios“
www.katalikai.lt